Skausmai

Kasdien gyvenau šia diena. Mėgavausi paprastais malonumais
ir rūpesčiais: jo alsavimu į kairiąją ausį ryte suskambus bejausmiam
žadintuvui, rytinės kavos lovoje kvapu, stresu skubant automobiliu į darbą
(kokio velnio tą kavą taip ilgai gėrėm???) ar neplautų indų krūva paspringusia
plovykla. Neneigsiu, kad tomis akimirkomis tyliai nusikeikdavau ir griebdavau
Jį už parankės „Katine, Tu šluostysi“.

O šiandien Jo nėra mano žadintuvo melodijoj. Kava dvokia
vienišumu ir antklodė piktai apsivynioja mano kojas. Kelias į darbą kažkodėl
pailgėjo. Vakarai kaukia vilku. Kriauklė be indų šypsosi į akis iki negalėjimo
– džiaugiasi savimi.

Mano širdelėj skamba kanklės. Ir siaučia, blaškosi be vietos
paskutinius vėjo gūsius skaičiuodama meilė. Ir kanda aštriais dantimis į kiekvieną
prisiminimą, kiekvieną Jo atvaizdą. Šėlsta pūga mintyse. Stingdo Jo vardą,
žnaibo praeitį. Drasko lakuotais nagais šiurpuliukus, kadaise kutenusius mano
stuburą. Drugeliai skrandyje susisupo į kokonus ir užmigo žiemos miegu..

Spalvos akyse išbluko ir begėdės ašaros teka nebe džiaugsmo
vagelėmis – it gyvatės slenka skausmo keliu…

Jis mane paliko. Emigruoja. Bent pats taip sakė.

Dabar aš mažas šuniukas, kuris cypdamas laižosi žaizdas. Ir
jas išsilaižysiu. Be Jo.

Myliu Tave, Vaidotai. Vis dar myliu. Atleisk man, bet dar
trumpai Tave mylėsiu. Kol žaizdas išsilaižysiu.

Aš.